Nuo destrukcijos iki atgimimo: kada miškų gaisrai yra teigiamas dalykas?

Drėgnuose atogrąžų miškuose, tokiuose kaip Amazonė, milžiniški miškų gaisrai yra katastrofa. Jie nepataisomai sunaikina dešimčių tūkstančių augalų ir gyvūnijos rūšių gyvenamąsias buveines.
Išdegus atogrąžų miškams yra prarandamos visos maistinės medžiagos, nes jos yra sukauptos pačiuose augaluose, o ne dirvožemyje.
Nepaisant tankios augmenijos ir unikalios biologinės įvairovės, dirvožemiai čia yra ypač nederlingi ir skurdūs, maistinių medžiagų atžvilgiu.
634a1e20.jpg
© APACHE-SITGREAVES NATIONAL FORESTS 
Dėka visus metus tvyrančios šilumos ir drėgno klimato, grybai ir bakterijos iš karto ima ardyti nukritusius lapus ar šakas ir taip maistinės medžiagos yra išskiriamos ir pakartotinai absorbuojamos per augalų šaknis, o ne per dirvožemį.
Plonas humuso sluoksnis po miško gaisro yra greitai nuplaunamas ir per trejų metų laikotarpį po gaisro, šiame išalintame dirvožemyje niekas neaugs.
Tropinius drėgnuosius miškus, kaip Amazonę, Kongo baseiną ir Pietryčių Aziją, mokslininkai apibūdina kaip gaisrams jautrias ekosistemas. Maždaug trečdalis visų pasaulinių ekosistemų yra laikomos „jautriomis ugniai“, rašo dw.com. 
Praeityje smarkūs gaisrai čia vykdavo rečiau dėka natūralios drėgmės, augmenijos ir struktūros.
Vis dėlto, jei sausros užsitęsia, pavyzdžiui dėl El Nino klimato fenomeno ar tyčia įplieksto gaisro,  pragaištingi paviršiaus gaisrai gali vystytis ypač greitai. Augalams ir gyvūnams trūksta natūralių gebėjimų pasipriešinti ir atsigauti po gaisrų.
Valomosios savybės
Nors džiunglėse gaisrai reiškia pragaištingus padarinius, vis dėlto, naikinanti liepsnų galia yra reikalinga kitų ekosistemų išsaugojimui, kur natūrali fauna ir flora vystosi tik dėka gaisrų.
6b82bdcc.jpg
© Shutterstock
Įprastiniai gaisrai šioms ekosistemoms suteikia jų išskirtinę struktūrą. Tai pritaikoma maždaug trims ketvirtadaliams visų pasaulinių buveinių, tarp kurių ir Sibiro taiga, Afrikos savanos, Pietų Azijos musonai ir sausieji miškai, Kalifornijos spygliuočių miškai, Australijos eukaliptų miškai ir Viduržemio jūros regionas.
Gyvūnai ir augalai, tokiose nuo gaisrų priklausomose ekosistemose, dažnai turi natūralius atsparumo pajėgumus. 
Pievose, savanose, kai kuriuose miškuose ir pelkėse paprastai prasiaučia tik vidutiniškai intensyvūs gaisrai, kas užtikrina, kad būtų palaikomos atviro kraštovaizdžio struktūros. 
Reti, tačiau labai intensyvūs gaisrai yra būdingi krūmynų vietovėms ar miškams. Jie apima senus ir ligotus medžius, sukuria naujas gyvenamąsias buveines ir užtikrina ekologinį medžių populiacijos atjauninimą.
Kišimasis į šias ekosistemas, pavyzdžiui siekiant išvengti mažų gaisrų taip bandant apsaugoti populiaciją, gali turėti pražūtingų pasekmių.
Bėgant laikui susikaupia vis daugiau nedegiųjų medžiagų. Netgi nekenksmingi gaisrai gali greitai pavirsti į visa naikinančias liepsnų sienas. Tai kartas nuo karto nutinka Australijoje arba tankiuose pušynuose pietvakarinėje Jungtinių Amerikos valstijų dalyje, kurios kadaise buvo pievomis.
Sibiro taigoje, dėl augančios populiacijos ir išsiplėtusio vystymosi, gaisrai įsiplieskia vis dažniau, sunaikina didžiules miškų teritorijas ir į aplinką išskiria milžinišką anglies dioksido kiekį.
Gaisrai sukuria naują gyvybę
Daugybei augalų pietinėje JAV, Viduržemio jūros regione arba Australijoje, gaisrai iš tiesų yra būtini jų išgyvenimui.
Didžioji pocūgė, pušūnų rūšis, daugumą gaisrų išgyveno dėka jos storos žievės  ir po gaisro ji išaugina naujus ūglius. Šiaurės Amerikos suktaspyglei pušiai taip pat reikia gaisrų karščio, kad atsivertų jos kankorėžiai ir aplinkoje pasklistų sėklos, o Australijos ksantorėjai dūmų prireikia, kad atsidarytų jos sėklų ankštys.
Po gaisro be įprastai tankių medžių viršūnių miško paklotę pasiekia kur kas daugiau saulės šviesos, o sėjinukai gauna daugiau maistinių medžiagų, nes jiems tuomet nereikia konkuruoti su kitomis augalų rūšimis.
Išgyvenimui gaisrų reikia ir kai kurioms vabzdžių rūšims, tarp kurių ir Australijos ugnies vabalai (Pyrophorus), kurie gali vystytis tik šviežiais sudegusioje medienoje. Dėka jų karščiui jautrių sensorių, ugnies vabzdžiai liepsnas gali pajusti net būdami už 50 kilometrų nuo jų.
Europoje gyvenantys blizgiavabaliai savo kiaušinėlius deda šviežiai išdegusiuose miškuose. Gandrai ir plėšrieji paukščiai minta vabalais ir vabzdžiais, kurie tampa vangūs dėl iš miškų gaisrų pasklidusių dūmų.
Klimato kaita prisideda prie gaisrų plitimo
Klimato kaita yra siejama su vis didėjančia miškų gaisrų rizika. Vos per kelis dešimtmečius pietinė Viduržemio regiono dalis susidurs su visus metus trunkančiu miškų gaisrų pavojumi.
Šiaurinėje Italijoje ir Iberijos pusiasalyje, miškų gaisrų sezonas, tikėtina, prasidės anksčiau ir tęsis ilgiau. Tuo pat metu, žaibai trankysis vis dažniau ir įplieks vis daugiau miškų gaisrų.
Miškų gaisrai sukelia 15% visų globalių šiltnamio efektą skatinančių dujų emisijų, daugiau nei 30% globalių anglies monoksido emisijų, 10% metano emisijų ir daugiau nei 85% globalių suodžių emisijų.
Jos labai prisideda prie globalaus šiltėjimo, kuris savo ruožtu lemia tai, kad miškai tampa gerokai sausesni ir silpnesni. Dėl šio destruktyvaus ciklo nauji gaisrai įsiplieskia vis dažniau. 

Dalintis:

Taip pat skaitykite