Mokslininkai pastebėjo tikrą kosminį monstrą, kuris ką tik sudraskė žvaigždę

www.technologijos.lt 
Iš supermasyvios juodosios skylės naujausių vaišių likučių mokslininkai sugebėjo apskaičiuoti šio monstro sukimosi greitį, ir rezultatai sunkiai suvokiami.
Tyrėjų komandos teigimu, didžiulė juodoji skylė ASASSN-14li sukasi mažiausiai 50 procentų šviesos greičio.
„Šios juodosios skylės įvykių horizontas yra maždaug 300 kartų didesnis už Žemę,“ pranešime pažymėjo tyrimo bendraautorius Ronas Remillardas iš Masačiusetso Technologijų instituto (MIT).
Įvykių horizontas yra riba, už kurios atsidūrus, niekas, netgi šviesa, nebegali ištrūkti iš JS gravitacijos gniaužtų.
„Tačiau ši juodoji skylė sukasi taip greitai, kad vieną apsisukimą įvykdo per maždaug 2 minutes, kai mūsų planetos apsisukimas trunka 24 valandas,“ pridūrė Remillardas.
f4d76fee.jpg
© NASA/CXC/M.Weiss; X-ray: NASA/CXC/MIT/D. Pasham et al 
Dailininko iliustracija vaizduoja apie supermasyvią juodąją skylę esantį regioną po to, kai klajojanti žvaigždė pernelyg prisiartino ir buvo sudraskyta į skutelius. Dalis žvaigždės liekanų traukiama į rentgeno spindulių diapazone švytintį diską, kur jos sukasi apie juodąją skylę prieš pradingdamos už „įvykių horizonto“, iš už kurio ribų negali pasprukti netgi šviesa.
Ištęsta dėmė žymi ryškų disko regioną, sukeliantį reguliarius rentgeno spinduliavimo pokyčius, pagal kuriuos juodosios skylės sukimosi sparta ir buvo pamatuota.
ASASSN-14li glūdi už 290 milijonų šviesmečių nuo Žemės esančios galaktikos šerdyje, o jos masė siekia nuo vieno iki dešimties milijonų Saulė masių. Taigi, jos maždaug toks, kaip ir esančios Paukščių Tako centre, Šaulio A*, kurios masė – apie 4 milijonus Saulė masių. (Supermasyvios juodosios bedugnės gali būti ir gerokai masyvesnės, kai kurių masė vertinama dešimtimis milijardų Saulės masių.)
ASASSN-14li buvo atrasta 2014 metų lapkritį, kai suplėšė pernelyg prisiartinusią žvaigždę. Šis dramatiškas įvykis sukėlė ryškų šviesos blyksnį, kurį pastebėjo optinių teleskopų sistema All-Sky Automated Survey for Supernovae (iš čia kilo ir juodosios skylės pavadinimas).
4a5c5cc3.jpg
© Sloan Digital Sky Survey 
Naujajame tyrime Dheerajo Pasham iš MIT vadovaujama komanda stebėjo iš ASASSN-14li sistemos sklindančią šviesą. Tyrėjai analizavo duomenis, surinktus daugeliu instrumentų, tarp kurių buvo ir NASA  Chandra rentgeno observatorija ir Neilo Gehrelso Swift kosminis teleskopas, bei Europos kosmoso agentūros XMM-Newton kosminis zondas.
Šie duomenys atskleidė tolygų mirksėjimą: ASASSN-14li's rentgeno emisijos kilo ir leidosi kas 131 sekundę.
Šį pasikartojantį signalą tikriausiai sukelia suplėšytos žvaigždės gabalas, besisukantis labai arti įvykių horizonto, sakė komandos narys.
„Galėdami sekti apie juodąją skylę besisukantį ryškios rentgeno emisijos regioną, galime nustatyti ir medžiagos disko sukimosi greitį,“ sakė Pashamas tame pačiame pranešime. „Tai suteikia informaciją apie pačios juodosios skylės sukimosi greitį.“
Toks sukimosi greitis įspūdingas, bet nėra neregėtas. Kelių supermasyvių juodųjų skylių iki šiol nustatyti sukimosi greičiai yra panašiai ekstremalūs, varijuoja tarp 33 procentų ir 84 procentų šviesos greičio.
Nauji rezultatai — kuriuos Pashamas sausio 9 dieną pristatė 233-ajame Amerikos astronomų draugijos (AAS) susitikime Seattle — gali padėti astronomams geriau suprasti, kaip supermasyvios juodosios skylės išsivystė.
Šios milžinės gali augti dviem pagrindiniais būdais, paaiškino Pashamas — susiliejant galaktikoms, ir/arba nuolat po truputį rydamos aplinkinę materiją. Santykinai lėtas sukimasis rodytų, kad pagrindinis faktorius – galaktinio masto susijungimai, nes atsitiktiniai susidūrimai augančias juodąsias skyles vargu ar greitintų ta pačia kryptimi.
Tačiau „jei yra greitai besisukanti supermasyvi juodoji skylė, tai rodo, kad tikriausiai vyravo nuolatinė akrecija,“ sakė Pashamas per spaudos konferenciją trečiadienį AAS.
Naujasis tyrimas trečiadienį buvo paskelbtas Science žurnale.
e89ac064.jpg
 

Dalintis:

Taip pat skaitykite