Į audrą pakliuvęs pilotas užfiksavo stulbinantį reiškinį

Spalio 15 d. pilotas Chris Holmes neturėjo visiškai jokių galimybių pasislėpti, kuomet jis pakliuvo į smarkią audrą.
„Skridau 35000 pėdų aukštyje virš Meksikos įlankos, netoli Jukatano pusiasalio, kuomet iš audros debesų ėmė pulsuoti žaibai,“ – pasakojo jis. „Visgi, tai nebuvo eiliniai žaibai. Audros debesyse žybčiojo daugybė „kaukų“ (angl. sprite) ir srautinių žaibų.
Pilotui pavyko šį reiškinį įamžinti. 
„Tai pats nuostabiausias dalykas, kurį man teko išvysti per visą savo aviacinę karjerą,“ – pasakojo vyras.
9344336e.jpg
© Chris Holmes 
Holmes artimai susidūrė su gigantiškaisiais srautiniais žaibais (angl. gigantic jet lightning). Kartais dar vadinami „aukščiausiais Žemės žaibais“, jie pasiekia jonosferą maždaug 80 km aukštyje, rašo spaceweather.com. 
Atrasti jie buvo 2001–2002 metais netoli Taivano ir Puerto Riko.
Anksčiau antžeminių kamerų užfiksuotose nuotraukose beveik visuomet virš audros debesies pakraščio būna neįmanoma matyti srautinio žaibo bazės. Būtent dėl to Holmes užfiksuoti vaizdai ypatingi tuo, kad jis buvo virš audros.
Pirmiausiai atsirado sąlyginai šaltos mėlynos gijos. Jos yra panašios į Švento Elmo ugnį  švytinti plazma, pasirodanti ant audros metu įelektrintų vietų, tokių kaip laivų stiebai ar žaibolaidžiai. Ji pavadinta Šventojo Elmo, jūreivių globėjo, garbei).
Po to, kai srautinis žaibas pasiekia savo maksimalų aukštį, iš debesies viršūnės iš lėto išslenka kitas darinys – įaudrintas „žaibo lyderis“.
016fb9f0.jpg
© Chris Holmes 
Pasirodo, tai yra šiokia tokia staigmena. Daugybę metų mokslininkai manė, kad gigantiškieji srautiniai žaibai tokį ekstremalų aukštį gali pasiekti tik jei jų gijos sulaukia paskatos iš pirmaujančio žaibo (žaibo lyderio).
Holmes užfiksuoti vaizdai rodo priešingai: gigantiškieji srautiniai žaibai pasiekia jonosferą prieš tai, kai pirmaujantis žaibas palieka debesį.
Tai rodo, kad audros struktūros viduje gali būti kur kas galingesnės nei buvo manyta. 
Gismeteo.lt 

Dalintis:

Taip pat skaitykite